Mazā istabiņā es kurinu uguni

Kai norisi namuose daugiau jaukumo, dažniausiai ieškome paprastų sprendimų. Uždegame žvakę, įsitaisome su arbatos puodeliu ir bent trumpam sulėtiname dienos tempą. Tačiau ne visos žvakės yra vienodos – natūralaus bičių vaško žvakės išsiskiria ne tik švelnia šviesa ir maloniu aromatu, bet ir šimtmečius puoselėjamomis bitininkystės tradicijomis.

Bičių vaškas yra visiškai natūrali medžiaga, kurią bitės gamina koriams statyti. Iš jo pagamintos žvakės dega ryškia, ramia liepsna, skleidžia subtilų medaus aromatą ir daugeliui asocijuojasi su šiluma, ramybe bei natūralumu. Neatsitiktinai dar prieš atsirandant parafino žvakėms būtent bičių vaško žvakės buvo neatsiejama namų, švenčių ir įvairių apeigų dalis.

Šiame straipsnyje sužinosite, kuo išskirtinės natūralaus bičių vaško žvakės, kaip jos gaminamos ir kodėl iki šiol vertinamos tiek bitininkų, tiek natūralumo ieškančių žmonių. Taip pat pasidalysime patarimais, kaip savo rankomis susukti ar išlieti žvakę, kuri namams suteiks dar daugiau šilumos ir jaukumo.

Vasks - biškopju privilēģija

Vaškas – visiškai natūrali organinė bičių gaminama medžiaga. Taip, perskaitėte teisingai, bitės nerenka vaško iš laukų, jos gamina šią itin degią medžiagą pačios. Ir tikrai ne tam, kad sušiltų. Vaškas – statybinė medžiaga, iš kurios laukinės bitės pasisiuva korius medžių drevėse, kalnų šlaituose. Vašką daugiausia gamina jaunos, vos 12 – 16 dienų bitutės. Iš specialios liaukos išskirtą skystį jos sumodeliuoja taip, kaip nesugebėtų net geriausi statybininkai – į idealias šešiakampes korio akutes. Visa tai – be jokio „gulsčiuko“ ar kampainio. Joms net nereikia specialių maišytuvų, glaistyklių ar kitų rakandų – darbštuolės visus statybos darbus atlieka savo vos matomomis rankutėmis. Ir, nors jos ir negali sugroti Šopeno, tačiau rankų miklumu tikrai nesiskundžia. Šešiakampis – tobulas ekonomijos pavyzdys, kaip su kuo mažiau medžiagos pagaminti kuo didesnį statinį. Kadangi tokie statiniai egzistuoja tik medžiuose ar aviliuose, nuo seno žvakes gamino bitininkai, mat drąsuolių, norinčių gauti vaško iš laukinių bičių daug neatsirasdavo. Natūralaus bičių vaško žvakių gamyba dar ir šiandien lieka bitininkų amatu, hobiu ir pramoga. Pramoga? Jei abejojate, kviečiame patiems išbandyti šį raminantį, tačiau daug koncentracijos reikalaujantį užsiėmimą. „Brolių medaus“ edukacijų metu vykstančiose žvakių dirbtuvėse šį itin smagų užsiėmimą jau atranda ir patys mažiausi, ir gerokai vyresni, kurie lieka maloniai nustebinti šio įkvepiančio užsiėmimo, kuris, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti gerokai lengvesnis, nei iš tiesų yra. Tačiau vaškas yra tik vienas iš daugelio vertingų bišu produkti, kuriuos bitės sukuria savo kasdieniame darbe.

Dažāds siltums

Vaško žvakių gamybos tradicijos pakito nedaug. Nors atsirado modernesnių priemonių, specialių vaško valymo įrenginių, žvakių „paruoštukių“, tačiau didžioji dalis darbo vis dar atliekama rankomis. Visi į žvakes sudėti linkėjimai ir visos geros mintys nėra vienintelė priežastis, kodėl vaško žvakė šildo kitaip, nei pagaminta iš parafno ar sojų vaško. Bičių vaškas dega ryškesne ir šiltesne liepsna, o kur dar jo nepakartojamas kvapas… Medus, bišu maizes maizītes, bičių kvapas… Šį natūralų aromatą papildo ir avilyje laikomos ziedputekšņi, kurios yra vienas svarbiausių bičių maisto šaltinių. Nuo to, kas vaške buvo laikoma priklauso ir jo spalva. Būten medus, natūraliai balkšvą vašką nudažo gelsvai. Kuo daugiau vaške priemaišų – tuo jis tamsesnis, tuo sodresnis ir kvapas. O štai parafino žvakės bekvapės arba su pridėtiniais sintetiniais kvapikliais. Be to, kadangi jos gaminamos iš naftos produktų,  bitininkai jas dažnai palygina su užvestu automobiliu kambaryje – suodžiai, blogas kvapas ir kenksmingos medžiagos garantuotos. Bičių vaško žvakės ne tik nėra kenksmingos, jos skleidžia netgi aplinkos orą valančias ir gryninančias medžiagas, padeda kovoti su aplinkoje esančiais kenksmingais mikroorganizmais. Galbūt dėl to bitės niekada ir neserga sloga? ?

Ja esat kādreiz vērojuši, kā deg vaska svece, droši vien atceraties, cik mierīgu gaismu tā sniedz. Tā ne tikai ir izgatavota ar maigumu (pamēģiniet pagriezt tikai vienu sveci, un jūs sapratīsiet, par ko es runāju), bet arī deg kopā ar to. Vasks pamazām kūst un deg, dakts nešķīst, liesma mirgo vienmērīgi, vaska lāsītes tek pa galdautu, un tā tā mierīgi, pacietīgi deg, līdz izdeg. Tas ir patiess siltums un miers. Saka, ka tad, kad to pamēģināsiet, vairs nevarēsiet apstāties. Reiz pamēģinājuši vaska sveces, jūs esat apburti, un jūs sākat baudīt to mazos brīnumus visu laiku. Galu galā siltuma nekad nav par daudz.

Pagrieziet sveci, pagrieziet to uz vienu pusi.

Natūralaus vaško žvakės, dažniausiai, gaminamos dviem būdais: sukimu ir liejimu. Suktos žvakės paženklintos natūraliu korio raštu, o, štai, lietos žvakės gali įgauti bet kokią formą. Kurias pagaminti sunkiau? Ir vienos ir kitos reikalauja kruopštumo bei meilės.

Sveces tiek izgatavotas, izmantojot silikona veidnes, kuras varat izgatavot paši. Viss, kas jums nepieciešams, ir trauks silikona uzliešanai, silikona maisījums, priekšmets, ko vēlaties veidot kā sveci, kokvilnas (lina vai cita dabīga materiāla) dakts un izkausēts vasks. Vispirms ir jāizgatavo forma. Lai to izdarītu, ielieciet izgatavoto silikonu traukā (labi un ātri samaisiet abas silikona sastāvdaļas) un iemērciet tajā vēlamo formu. Gatavojot silikonu, ir svarīgi ievērot ražotāja norādījumus un norādīto nostādināšanas laiku. Tātad, kad mūsu topošā veidne ir nostrādājusi, mēs to vienkārši gareniski pārgriežam vienā pusē, lai to būtu viegli atvērt un izņemt izmantoto veidni. Kad veidne ir izgatavota, ievietojam daktu veidnes vidū, labi izstiepjam to, pārliecinoties, ka tas ir nostiprināts abos silikona veidnes galos. Pēc tam varam iepildīt iekšā izkausēto vasku. Stingri nostipriniet veidni ar saitēm, siksniņām vai gumijām, lai vasks nejauši neizplūstu ārā. Kad forma ir atdzisusi, uzmanīgi izņemiet sveci, apgrieziet apakšdaļu, lai tā stāvētu līdzeni, nogrieziet lieko daktu un atlikušo galu iemērciet vaskā, lai to būtu vieglāk aizdedzināt. Vai jūs vilina pamēģināt?

No pirmā acu uzmetiena varētu šķist, ka sveču vērpšana pašam sev ir prasība. Viss, kas jums nepieciešams, ir bišu vaska plāksnītes, dakts un veiklas, siltas rokas. Vasks ir ļoti patīkams materiāls, taču tas ir arī ātri noārdāms materiāls, tāpēc, lai izveidotu jauku un labi degošu sveci, tā ir jāvērpj ar siltām rokām. Biškopības brāļi iesaka sasildīt rokas, berzējot plaukstas, pirms sākat vērpt pirmo sveci. Tātad, kad esam atpūtušies un sasildījuši rokas, varam sākt griezt sveci. Vispirms labi pārklājam daktu ar vasku, to saspiežam un tad lēnām griežam vaska plāksnīti. Virpošanai jābūt pēc iespējas stingrākai, lai pēc iespējas samazinātu atstarpes starp vaska plāksnītēm. Ir svarīgi gan „nogludināt“, gan „nostabilizēt“ sveci. Pārliecinieties, ka vaska plāksnes abas malas ir vienā līmenī un ka tās nav sašķēlušās. Turklāt griezt ļoti uzmanīgi un mierīgi, lai nesabojātu vasku un neizkropļotu tā struktūru. Jo ciešāk sveci savelkat, jo skaistāk tā kūp. Tāpēc pacietība!

Un pieņem un pavada

Susisuk sau žvakelę, kuri nušviestų Tau kelią… O žvakelės šviečia visada: ir kai gera, ir kai liūdna, ir kai švenčiame, ir kai verkiame. Na, bent jau šviesdavo. Bičių vaško žvakės liepsna, kaip niekas kitas, turi savyje galią nuraminti: sako, ją užsidegęs net gali išgirsti bites dūzgiant, užuosti šviežią medų ir įkvėpti vasaros. Kvapų ir šilumos terapiją namuose mums dovanoja bitės, kurios mūsų padėjėjomis buvo nenusakomą galybę metų ir, kurių dėka, mūsų pasėliai ir visa gyvoji gamta kasmet subrandina savo vaisius. Gal kiek simboliška, kad bičių, gyvybės nešėjų, vaško žvakės ir sutinka, ir, galiausiai, mus palydi, lyg uždarydamos vieną gamtos ciklą ir natūraliai pereidamos prie kito. Juk seniau tik tikro vaško žvakeles ir šventino. Liūdna dabar bitei, kad jos vaškas šildo mažiau, ir liūdna žmogui, kuris šildosi, bet niekaip nesušyla su šalta liepsna.Jei dar nė karto nebandėte užsidegti tikro vaško žvakės – pabandykite. Gal ir tam mažam kambarėly užkūrus ugnelę taps jaukiau, nei rūmuose, ir tos pelenės ar rupūžiukai nušvis, kaip princai ir princesės tikrų žvakių šviesoje. Gal rūmai nebeatrodys šalti ir dideli, o žmonės – per daug nepasiekiami, jei visi susės prie tos šviesos ir šilumos, kuri atlydėjo mus čia, lydėjo mus visose gyvenimo kelionėse net iki Uralo kalnų ir kuri išlydėdavo kiekvieną į šviesesnį rytojų. O jei norisi dar geriau pažinti bičių pasaulį, verta atrasti ir kitus jų darbo vaisius, pavyzdžiui, guminukus su medumi, kurie leidžia medaus skoniu mėgautis visai kitu būdu.